Authors Tautvydas Urbelis
Išgrynintas kančios ritualas – „Hamletmachine“
Vilnius, Pietų Korėja, Kaunas – tokia, kiek neįprasta, Artūro Areimos teatro (AAT) premjeros „Hamletmachine“ geografija. Vieno drąsiausių šių dienų Lietuvos režisierių pasirinkta to paties pavadinimo Heiner Müller pjesė ne tik analizavo individo dramą šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir atskleidė gilią modernistinio teatro bei filosofijos įtaką alternatyvų kūrime.
„Commensurate to be with“ – buvimo kartu pratimai
Mykolo Žilinsko galerija Kaune reprezentuoja ne tik monumentalų postmodernizmą, bet ir įsišaknijusią kultūrinę stagnaciją. Monumentalus pastato fasadas tarsi sufleruoja apie didingą meno misiją, mistišką jo aurą, kuri turėtų pasiglemžti žiūrovą vos įžengus vidun. Tačiau kylant išoriniais galerijos laiptais ir įėjus vidun gali sustiprėti nuojauta, kad monumentalumas bei didybės siekis taip ir liko modernybės projekto dalis, kuris šiandien yra skilęs į nesuskaičiuojamą daugybę dalių.
Meteorologinės anomalijos – dviguba vaivorykštė ir tornadas
Rudeniškoje Vilniaus kultūrinių renginių paletėje „Dviguba vaivorykštė ir tornadas“ išsiskyrė savo ryškiu ir ambicingu būsimo pasirodymo aprašu. Kaip teigė renginio organizatoriai žiūrovų laukė „išskirtinis performansas, virstantis interaktyviu vakaru su labai gera muzika, anot kūrėjų, savyje talpinantis choreografijos, šokio, vizualiųjų menų, šiuolaikinio cirko disciplinas, post-apokaliptinio vakarėlio fone“. Įgyvendinti šiems sumanymams buvo pasitelktas milžiniškas oro balionas, galingos vėjo mašinos ir gyvai DJ atliekama techno muzika, tačiau tai tik keletas (!) unikalaus performanso dalių.
„Aura 28“ – šiuolaikinis šokis kuria alternatyvų miesto ritmą
Šiuolaikinio šokio festivalis „Aura 28“ jau dvidešimt aštuntą kartą pakvietė kauniečius ir miesto svečius pajusti šiuolaikinio šokio pulsą. Kvietimas tapo kartu ir iššūkiu organizatoriams patraukti Kauno publikos dėmesį, įtikinti, kad šiuolaikinis šokis gali kalbėti jiems suprantama kalba. Šis tekstas ne tik apžvelgs festivalio pasirodymus, bet ir pamėgins nubrėžti galimas žiūrėjimo trajektorijas.
„4 (Keturi)“ – bandymas priartėti prie nebylaus paribio identiteto
Kaip prakalbinti nebylų? O gal tiksliau – kaip įdėti žodžius į lūpas to, kurio žodžių girdėti nesinori? Galiausiai, kaip įvardinti tylintįjį ir nepasiduoti melancholijai? Trys klausimai, kurie turėtų padėti nors trumpai pažvelgti į tai, apie ką kalba režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „4 (Keturi)“.