Jei ne ironija ir melas, ši knyga būtų visiškas šūdas. Bet kadangi autorius, tesiilsi jis amžinoje mūsų pagarboje, priešlapyje pas pripažįsta: „šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos“, ši knyga – vienas genialiausių gyvenimo filosofijos mokytojų.
Laimė gyventi Antakalnyje man suteikė kitą, kone lygiavertę laimę pažinti Tomą Arūną Rudoką. Ar šiuose sakiniuose reikia kabučių žodžiams “laimė”? Vis dar neapsisprendžiu. Smagu pažinoti kažkokį viešesnį, nei pats, asmenį. Bet ar smagu pažinoti pastarųjų metų literatūrinio Lietuvos gyvenimo nevykėlį numeris vienas?
Atsipalaiduokit, tai tik nostalgija. Arba dėl to, kad karščius nervingai pertraukiantys lietūs išmušė saugiklius, Ore, paskelbus jau antrą apžvalgą leidiniui „Kalės vaikai“, sumanė šiek tiek atsijungti nuo šiandienos pulso ir paanalizuoti, wtf reiškė gyventi ir kurti 1978-aisiais ir po to.
Amžinai pirmakursis istorikas Skirma Leonidą pravardžiuoja negražiai… O gal būtent dėl to Skirma štai jau pakeitė tris universitetus ir antriems metams apsistojo VU istorijos fakulteto pirmame kurse. Gal būtent dėl to, kad Skirma, skirtingai nei Leonidas, domisi tik istorija ir kontekstualiu humoru, o psichologijos, anglų kalbos ir t.t. egzaminų dažnai net neina laikyti.
Pradėdamas šią recenziją tiesiog turiu prisipažinti, kad Pečas, kaip mes jį švelniai pravardžiuojame, man dėsto TV žurnalistiką. Taip, jis mane muštruoja, kad taisyklingai sėdėčiau prieš kamerą ir į ją kalbėčiau, kad neregzčiau štai tokių ilgų sakinių kalbėdamas masinei auditorijai ir taip toliau.