Kodėl kine visi braunasi link centro? Na, bent jau nakčiai geriausi vieta prie krašto. Gali bet kada nubėgt parūkyt, arba į tuliką, o grįžtant iš baro pasiimt puodelį kavos, šokoladuką, alaus ar net taurę vyno ir toliau patogiai žiūrėti filmus, kalbinti pro šalį vaikštančias merginas, pakoketuoti su įsitaisiusiomis visai šalia ant grindų ir net trumpam prie jų prigulti.. bet aš viso to nedariau, nes nenusišypsojo ta laimė sėdėt prie krašto.
Prie kolonos sėdi vaikinukas ir fantastiškai pučia lūpinę armonikėlę (prie jo mergina – “Rytas.” Jis – “Nesakiau taip!” Ji – “Sakei vadink mane Rytu.” Vėl vaikinukas – “Ne, sakiau vadink mane Ryčiu.”), pro jo kojas ritasi nuo scenos krentantys dūmai, po kuriuos pašėlusiai laksto vaikai, užkliūvantys už žilo 80mečio su lagaminu (jį koncerto pabaigoj užkalbino kažkokia mergina stovėjusi už manęs: “…mums įdomu, kas jus sieja su šita muzika?” 80metis: “O aš maniau norit iš manęs pasijuokt.” Ji: “Ne, mums tik…” Griaudėja muzika, nieko negirdžiu ir vėl keistasis ponas: “aš mokytojas.”