Pirmą kartą Nick Cave išgirdau 2013-ųjų kovą studijų pertraukos metu tranzuodama iš Vilniaus į Prahą, kuomet tuometinis partneris mane supažindino su “Push the Sky Away” albumu ir įrašus leido iš savo mobiliojo telefono pigiuose Vroclovo švečių namuose. O praeitą savaitgalį pagaliau pirmą kartą gyvai išgirdau “Jubilee Street” ir savomis akimis pamačiau kaip Cave transformuojasi, vibruoja ir švyti.
Šių metų oficialiojoje tarptautinio San Sebastiano filmų festivalio kategorijoje pasirodė britų režisieriaus Mike Leigh filmas „Sunkios tiesos“ (Hard Truths), kuriame, kaip teigia pats autorius, atskleidžiama ne šiuolaikinio pasaulio realybė, o „visuotinė, visiems pažįstama, universali žmogaus būsena“. Tai – jautrus ir užjaučiantis, tačiau juodo humoro nestokojantis filmas, nevengiantis intymaus žvilgsnio į šeimas ir mus siejančius tarpusavio ryšius.
Festivalio programa kviečianti į šiuolaikinės muzikos nuotykius spalio pradžioje iš viso regiono sutraukia daug girdėjusį jaunimą išklausyti tiek eksperimentinės jaunystės herojų (šiemet jais buvo Autechre) tiek ir neatrastų aktualių kūrėjų. Šiemet kaip ir pernai paskelbus programą tikrai nedaugelis lankytojų buvo girdėję bent pusę atlikėjų, tad festivalis tęsė ilgametę auditorijų plėtros misiją.
Liepą pasirodžius filmui „Malonės rūšys“, „Skalvijos“ kino centras siūlo įdėmiau žvilgtelėti į graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso filmografiją. Lygiai už savaitės, rugpjūčio 27–rugsėjo 1 dienomis, kino teatras organizuoja vieno ryškiausių šių dienų kūrėjų filmų retrospektyvą „Visi žaidimai turi savo taisykles“, kurioje bus pristatyta tiek ankstyvoji autoriaus kūryba, tiek pastaraisiais metais pasirodę darbai.
Traukinys iš Krokuvos į Katovicus sustoja Mysłowice stotelėje. Būtent čia 2006-taisiais vietinis mamontovas, o gal net labiau tom-yorkas, Artur Rojek su žmona surengė pirmąjį festivalį “OFF”, vėliau persikėlusį į kaimyninius Katovicus. 2012-taisiais jis išėjo iš savo grupės Myslovitz, tačiau festivalio programą kuruoja iki šiol.