Gabrielius Baranauskas jau beveik 10 metų (jei tiksliau, nuo 2016-tųjų) feisbuke kasdien skelbia #kąšiandienveikti, t.y. subjektyviai atrenka ir su trumpais komentarais sudeda, kokie dėmesio verti renginiai tą dieną vyksta Lietuvoje. Gabro nesustabdė net ir tai, kad jis išsikraustė gyventi iš pradžių į Sakartvelą, o vėliau – į Vokietiją.
Pačioje rugsėjo pabaigoje, anksti ryte, sėdau į traukinį Madridas – San Sebastianas, su smalsumu laukdama galimybės pirmą kartą sudalyvauti San Sebastiano filmų festivalyje, kuris vyko jau 72-ąjį kartą. Už lango lyjo, bet vis dar žydėjo pievos, o traukinyje vaišino kava ir sultimis.
Pirmą kartą Nick Cave išgirdau 2013-ųjų kovą studijų pertraukos metu tranzuodama iš Vilniaus į Prahą, kuomet tuometinis partneris mane supažindino su “Push the Sky Away” albumu ir įrašus leido iš savo mobiliojo telefono pigiuose Vroclovo švečių namuose. O praeitą savaitgalį pagaliau pirmą kartą gyvai išgirdau “Jubilee Street” ir savomis akimis pamačiau kaip Cave transformuojasi, vibruoja ir švyti.
Šių metų oficialiojoje tarptautinio San Sebastiano filmų festivalio kategorijoje pasirodė britų režisieriaus Mike Leigh filmas „Sunkios tiesos“ (Hard Truths), kuriame, kaip teigia pats autorius, atskleidžiama ne šiuolaikinio pasaulio realybė, o „visuotinė, visiems pažįstama, universali žmogaus būsena“. Tai – jautrus ir užjaučiantis, tačiau juodo humoro nestokojantis filmas, nevengiantis intymaus žvilgsnio į šeimas ir mus siejančius tarpusavio ryšius.
Festivalio programa kviečianti į šiuolaikinės muzikos nuotykius spalio pradžioje iš viso regiono sutraukia daug girdėjusį jaunimą išklausyti tiek eksperimentinės jaunystės herojų (šiemet jais buvo Autechre) tiek ir neatrastų aktualių kūrėjų. Šiemet kaip ir pernai paskelbus programą tikrai nedaugelis lankytojų buvo girdėję bent pusę atlikėjų, tad festivalis tęsė ilgametę auditorijų plėtros misiją.